„Žiobrinės“ kaip konkreti šventė pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose, paminėta 1935 m. gegužės 19 d laikraštyje „Mūsų kraštas“, vyriausiasis redaktorius – leidėjas Pranas Razma Nr. 20 (72). Nedideliame straipsnelyje yra nurodoma, kad „Žiobrinės“ tada buvo švenčiamos tik Jurbarke ir Sudarge. Tais metais „Žiobrinės“ švęstos balandžio 30 d. Šventės metu buvo deginami laužai, kepamas žiobris, dainuojamos tautinės dainos ir žaidžiami žaidimai.
Tai, kad „Žiobrinės“ pirmąkart paminėtos 1935 metais, dar nereiškia, kad jos nebuvo švenčiamos anksčiau. Štai P. Virako atsiminimuose IIES, b 118, l.32 yra nurodoma, kad žiobrių kepimo prie Nemuno niekur kitur nebuvo, tiktai Seredžiuje ir dar Jurbarke, prie Mituvos. Pažymėtina, kad P. Virakas savo atsiminimus rašė apie 20 a. pradžios įvykius (daugiausiai iki Pirmojo pasaulinio karo).
Tikslesnės nuorodos apie „Žiobrines“ pateikiamos 1939 m. kovo 20 d. „Lietuvos aide“, straipsnyje „Statyba, moksleiviai, žiobrių karalienė“. Straipsnyje nurodoma – „Kai Jurbarke gyveno kunigaikščiai Vosilčikovai (Vasilčikovai – čia ir toliau, pasviru kursyvu taisyta aprašo autorių), jie dažnai gražiuosiuose Nemuno krantuose suruošdavo vadinamąsias žiobrines. Iš kitų dvarų suvažiuodavo karietomis grafų bei grafaičių, visi padarydavo iškylą į Kalnynų (Kalnėnų) kaimą ir čia, ant Nemuno kranto, sukurdavo laužus. Baudžiauninkai jiems kepdavo užsmeigtus žiobrius, o ponai puotaudavo“.
Detaliausiai „Žiobrinių“ šventė yra aprašyta žurnale „Mūsų girios“ 1940 m. Nr. 6 – 7 J. P. Kedžio straipsnyje „Žiobrinių paprotys Jurbarko apylinkėse“. Šiame straipsnyje nurodoma, kad „Žiobrinės“, tai gegužinės, kurių metu vyksta žiobrio kepimo ir valgymo ceremonijos. „Žiobrinės“ švenčiamos nedideliame panemunės ruože – tarp Skirsnemunės ir Smalininkų, o įdomiausia šventė vyksta Pašvenčio, Palėkių ir Kalnėnų kaimuose. Žiobrinei parenkama graži šilo vietelė prie Nemuno, apie 16 val. sukuriamas laužas žiobriui kepti, o nuo laužo tolėliau paruošiama vieta jaunimui pasišokti, pasportuoti ir pan. Žiobrių kepimui būtinai vadovauja patyrę kepėjai – „žiobrių karalius“ arba „žiobrių karalienė“. Baigus kepti žiobrius, visi susėda ratu, valgo žiobrius, užgerdami alumi. Žiobrinių metu griežia orkestras ir kitokia muzika, žmonės šoka ir linksminasi.
Šiuo metu Klasteris atgaivino senąsias tradicijas ir organizuoja kasmetinę šventę.
KADA?
PIRMĄ GEGUŽĖS ŠEŠTADIENĮ.
Kviečiame apsilankyti!!!